Tai – ne planšetė

Paruošėme keletą atsakymų į dažnai užduodamus klausimus, kurie kyla norintiems susipažinti su mūsų projektu.

1. Vaikai turi planšetes ir telefonus, bet neprogramuoja, tai kodėl jiems reikia kompiuteriuko?

Planšetės ir telefonai iš principo pagal savo pirminę funkciją yra turinio vartojimo įrenginiai. Juos programuoti galima, bet tai yra daug sudėtingiau, nėra lengvai pasiekiamų priemonių ir rezultatai nesuteikia greito pasitenkinimo.

Kompiuteriukas jungia virtualų pasaulį su realiu ir leidžia atlikti įvairius veiksmus, kurie perduodami būtent programinio kodo eilutėmis (paspaudus mygtuką – uždek žalią lemputę ir pan.), jų paskirtis – visų pirma kūrybinė. Tinkamai pateikus, sudominus ir aprūpinus reikiama medžiaga, idėjomis mokymuisi – vaikai įsitrauks ir išmoks.

Ne visi vaikai turi planšetes ir išmaniuosius telefonus. ~20000 vaikų gyvena socialinės rizikos šeimose. Mikrokompiuteris būtų vaiko įrenginys, kuris užtikrintų, kad bus galimybė išmokti programuoti.

Pacituosime pačius micro:bit kūrėjus:

– Vis dar galima rasti skeptiškų nuomonių, kad mikrokompiuterių nereikia, nes vaikai ir taip daug laiko praleidžia kompiuterijos pasaulyje. Ką atsakytumėte į tokį argumentą?

Jo Classens: Taip kalba tie, kurie patys yra buvę vartotojais, bet ne kūrėjais. „Micro:bit“ priverčia vaikus kurti. Pastebiu, kad ypač jaunesni moksleiviai nori spręsti problemas, kurias jie mato pasaulyje aplink save ir „Micro:bit“ suteikia galimybę tai daryti. Būdamas vartotoju, tu negali tuo užsiimti. Tu tik gauni programą ar programėlę, tu neturi jos susikurti pats.

Skaitykite daugiau: http://it.lrytas.lt/ismanyk/2017/05/26/news/mikrokompiuteriu-kurejai-mokyklos-mikrobitus-siuncia-ir-i-kosmosa–1403270/

2. Ar reikėtų šią idėją suprasti kaip prieštaravimą tautiniams kostiumams?

Visai ne. Manome, kad tiek tautinių kostiumų, tiek šiai idėjai yra vietos po saule.

3. Vaikai dabar ir taip aptekę visokiomis technologijomis ir niekas jiems neįdomu

Atskirkime du dalykus. Visų pirma, toli gražu ne visi turi kokias nors galimybes ką nors turėti. Taigi, suteikimas tokių priemonių būtų naudingas ir kartu neišskirtų jų iš visų kitų, kurie tas galimybes turi:
“Vystyti informacinių technologijų (IT) švietimo iniciatyvas, kurios nutaikytos į aukštesniosios klasės išsilavinusiose šeimose mieste augančius mokinius, nesudėtinga. Bet šie vaikai ir taip gimė socialinės atskirties „laiminčiojoje“ pusėje.
Daug sudėtingiau kurti intervencinius metodus ir technologijas, siekiant padėti tiems, kuriems to labiausiai reikia. Tiems, kurie patiria sunkumų dėl savo socialinės ar geografinės padėties, kalbos barjero ar lyties. Būtina technologijas naudoti mokymosi galimybių prarają mažinti, o ne gilinti.”
Citata iš: http://vz.lt/sektoriai/informacines-technologijos-telekomunikacijos/2016/11/26/plansetes-ir-ismaniosios-lentos-mokyklose-nera-progresas

Itin svarbus bazinės, unifikuotos ir įtraukios infrastruktūros sukūrimas, kuri leistų į mokymo procesą įsitraukti visiems vaikams vienodai.

Visų antra: net jeigu vaikai ir turi įvairių technologijų, tai nebūtinai yra kompiuteriukai. Žr. 1 klausimą.

Taip pat turime suvokti kintančią realybę. Mūsų seneliams tikriausiai neatrodė normalu, kad tiek daug laiko žmonės praleidžia skaitydami knygas ir žurnalus, per mažai laiko leidžiama dirbant “rimtus darbus”. Tai kas dabar atrodo per daug, ateityje tikriausiai bus neišvengiama būtinybė. Klausimą reikėtų kelti, kaip bus naudojamos technologijos? Tik smagiai praleisti laiką, ar įgyti įgūdžius, kurie pravers ateityje. Siūlomas kelias atveria naujas galimybes panaudoti technologijas ateityje naudingiems įgūdžiams įgyti.

4. Kokios kitos šalys daro tokias iniciatyvas?

  • Singapūras – šiemet suteiks vaikams galimybę dirbti su 100 tūkstančių šių įrenginių
  • Didžioji Britanija – projekto iniciatoriai į pasaulį paleido per milijoną šių kompiuteriukų
  • Vokietija sumanė, kad pasidarys savo įrenginuką pavadintą Calliope
  • Taip pat Islandija, Japonija, Olandija ir kitos šalys.

5. Kodėl kiekvienam vaikui, o ne pvz. tik tiems, kas nori?

  • Visų pirma norime išvengti pre-diskriminacijos. Kai duodi klasei, o tuomet mokytojai surenka darbui tuos, kam įdomu, tai reiškia, kad susirenka dažniausiai berniukai. Net progresyvesnėse įmonėse esame girdėję: „tai kodėl jūs duodat visiems – mergaitės gi iškart atkrenta“ – tai nėra tiesa ir tai yra labai skaudus, žalingas stereotipas. Kaip rodo mūsų pilotinis projektas, mergaitės, davus visas galimybes, pilnai įsitraukia ir sugeba gerai panaudoti technologijas.
  • Mokymasis turi būti lankstus, o duodant visiems atkrenta nemažai naštos (kaupti, saugoti, padalinti, surinkti) ir atsirakina durys į kūrybą įvairiose vietose – ar tai bibliotekos, ar dienos centrai, ar specialiai įrengtos darbo vietos savivaldybėse, ar namai, ar informatikos kabinetas.
  • Reikia suteikt šansą visiems vaikams, galbūt ateis momentas kai tas daiktas staiga pasirodys įdomus ir tai gali įvykti nesant mokykloje.
  • Vaikai tampa savo mokymosi šeimininkais ir gali nevaržomai užsiimti kūryba kaip ir kada jiems patogiau. Mūsų komanda entuziastingai žiūri į SOLE (Self Organised Learning Environment) požiūrį į technologijų mokymąsi. Darant prielaidą, kad greitai ir daug ypatingai gerų, modernias technologijas atskleisti gebančių mokytojų visoje šalyje nepagaminsime, o pokyčio reikia dabar – šis priėjimas yra ypač tinkamas.
  • Taip patogiau ir mokytojams. Žinodami, kad visi vaikai turi įrenginius jie lanksčiau gali prisitaikyti ir skirti užduotis tiek namuose, tiek klasėje. Taip pat jie nėra suvaržomi materialinės atsakomybės, nekyla problemų dėl dalijimo, surinkimo ir t.t.

6. Kas įeina į komplektą, kuriuo aprūpinsime vaikus?

Viskas ką matote čia: